Kodel jo nepaklausei kokia skyrybu priezastis? Juk neivyko viskas per 5 min, manau turejai galimybe ir pasiaiskint kaip ir kas.
Tik jis vienas tezino kodel taip elgiasi ir nemanau, kad cia rasi atsakyma

Na, Jūs liekat ne ant ledo, o ant žemės, dabar gi vasara...
Ar bent paklausėt jo, kas atsitiko? Ir kaip čia to forumo dalyviai nieko nežinodami ir nematydami Jums gali padėti?
Labiau panašu, kad neadekvačiai reaguojate į situaciją, niekas dar nenumirė nuo to, kad vyras išeina... Be to, matyt, tam buvo priežasčių. Gal jam negerai su Jumis buvo, nes savitvarda lyg nepasižymite, o gal nelabai ir mylėjo. O jei nemylėjo, tai nėra ko ir mirti, rasite mylintį...
Geriau išsimiegokite ir iš ryto viskas kitaip atrodys:)
Ir neisterikuokite taip, nes tada ne tik, kad tas nesugrįš, bet ir joks kitas nesiartins...

Uzjauciu...vos pries pora menesiu ir man taip buvo, lygiai taip pat.. Bandziau issiaiskinti kas nutiko, bet paaiskinti negali, sako "nezinau" jausmai praejo; o gal tokiu stipriu ju ir nebuvo.. vis dar sunku ir vis dar verkiu dazniau nei juokiuosi.. blogiausia, kad kartais susitinkam...pats neuzkerta kelio nei pasiskambinti, nei susitikti, o as per "silpna" ir per daug myliu kad to nedaryciau.. Butu lengviau, jeigu neatsakytu i skambuti, o tuo labiau nesusitiktu...

Nera patarimo kaip susitaikyti su tuo skausmu.. taip, niekas nemire, bet jeigu tikrai mylejai, tai skausmas net fizinis...sako laikas gydo, bet kaip islaukti iki tos "dienos" sunku patarti..as pas psichologa nuejau, su draugem bendrauju, artimieji padeda..Butinai issikalbek su kazkuo...Laikykis, ir stiprybes...

nieks nuo to neapsaugotas..
praeis su laiku...visi man atrodo tai esam iskente...

Juk tai neretas atvejis: taip myliu, kad net nepastebiu, jog manes seniai nebemyli. Atrodo, taip myliu, kad mano meiles uzteks mums abiem, savo meile uzdegsiu meile jo sirdyje ir t.t. Gal tai rodo, kad matete tik save, rupinotes tik savo savijauta, nesidomejote, kaip is tikruju jauciasi tas kitas zmogus, arba isivaizdavote meile ten, kur jos nera. Greiciausiai priezastis buvo, bet ant karstuju nenorite net sau prisipazinti ir cia pasakoti

zmogui skauda o aisku cia ji dar labiau sudirbs..
druskos uzbers ant zaizdu..
et..ir buna cia slykstyniu.......

ADRIJANA rašė:zmogui skauda o aisku cia ji dar labiau sudirbs..
druskos uzbers ant zaizdu..
et..ir buna cia slykstyniu.......

Nesupratau, cia man skirta?? As nieko nesudirbineju, padedu zmogui prablaivet, matyt kuo pati kvepi, tuo kitus tepi (cia del 'slykstyniu'), del to ir apeina tave ratais vyrai

Jūs jau visur ieškojot užuovėjos. Užuovėjos nuo ko? Nuo skersvėjo? Ar nuo gyvenimo?
Skersvėjis neatsirandą per vieną dieną - bet ne šiandien apie tai šnekėti reikia. Gyvenimas - vat šitas reikalas vyksta nuo gyvybės žemėje atsiradimo minutės ir visiškai nepriklauso ar mes vienos jame gyvename ar turime vyrą-sieną, kuris nuo jo mus užstoja.
Verda emocijos, skausmas, baimė, savęs gailestis - jūsų viduje viskas verda. Atsisėskit, nusiraminkit - nusipirkit nervus raminančios arbatos,valerijono. Pasidarykit jūros druskos vonią ir verkit šiandien kiek norisi. Kol pavargsit. Miegas ateis pas jus - reikalingas ir gydantis. Išsimiegokit - juk rytoj vis tiek reikės į darbą. Užsiimkit kuo intensyvesne veikla...
Pagal reakciją drįstu spręsti, kad jūsų jaunystė dabar turės keliauti su jumis, per dabar atrodo nepakeliamą skausmą, per didžiulę baimę, natūralų pyktį, didį savęs gailėjimą, ir apatiškąjį liūdesį... tai natūralūs žingsniai. Nudegusioji, tik nudegę žino kaip skauda ir matyt tik taip išmokstama vertinti tikrąją ugnies šilumą.
Nesiblaškykit dabar. Manau ateis dar ir išsiaiškinimo akimirka ir pasistenkit išgirsti save ir išgirskit kitą. Ne teiskit savęs, o stenkitės supratsi kodėl visa tai atsitiko. Meilė tai ne pantis kuriuo surišame kitą žmogų - meilė tai pagarba kito žmogaus teisei rinktis. Bet ne šiandien apie tai...
Tebūnie šiandien ašarų upelių diena, kad nuplautų taką išminčiai...

Žaviuosi, kokios protingos ir natūralios Imbiero arbatos mintys.... Kad tik jas sugebėtų išgirsti ta, kuriai jos skirtos. Tikrai, gyvenimo išmintis ateina ne pas kiekvieną, o savos klaidos ar iliuzijos visad skaudžiausios, bet išgydomos...