Laiskas Tevams

Laiskas Tevams

Standartinė Bevardeee 2013 Liepos 09, 20:21, Atsakymo numeris: #96741

Galiu Jums padekoti uz stoga virs galvos, uz maista, uz pinigus, kuriuos davete. Nesiskundziau niekada del to, bet aisku jums atrode kitaip, nes as norejau vis daugiau ir daugiau. Jums atrode, kad as materialiste, greit isleidziu pinigus, apie nieka negalvoju. Bet man pinigu reikedavo vis daugiau ir daugiau, ar jus zinot kodel ? Nes man truko moralinio palaikymo, kadangi to negaudavau, sia spraga savo sirdy bandydavau kompensuoti smagiom islaidom. Budavo smagu leisti pinigus, taip paglostydavau sirdi, kuri vis prasesi, ne materialiu dalyku, o palaikymo, padrasinimo, paskatinimo. Bet sirdis mano buvo naivi, as ja taip apgaudinedavau.
As pasikartosiu. Ko jus tikites is manes ? Kokioj aplinkoj gyvenu, tokia ir esu, as prisitaikau. Kiekvienas prisitaiko. Zmogus nesamoningai sugeba adaptuotis aplinkoje. Pripazinkim, augau ir gyvenau svelniai tariant ne linksmoje aplinkoje ir ne tarp linksmu zmoniu.
Labiausiai pikta, kad, jus, suauge zmones, neturite jokio supratimo apie seima. Viesumoje apsimetat tvarkingais, protingais zmonemis, darnia seima, o uzdarius jaukiu namu durims prasideda skerdynes. Jausmu skerdynes. Plesot, kandziojat vienas kita. Ar laimingesniais tapot ? Ar tapot ? Kodel nebandet niekada nei truputi kazka pakeist ? Ar nematet tame nieko blogo?
Sakysit man, kad as ne kitokia, as bjauresne ir "nieko nesugebu". As zinau, kad jus nesuprasit, bet as jums pasakysiu. Del tokiu "komplimentu" per visa savo gyvenima as ir tapau tokia, kokia jus mane laikydavot ir ta kartodavot. As nesamoningai tokia tapau. Jus mane ivelet i siuos spastus. As noriu pasakyti, kad dazna zmogu pastumeti i prieki reikia ne su iskeltu botagu, o su saldainiu rankoje. Kartodami kokio as bjauraus charakterio, tokia ir tapau. O kartodami, kad nieko nesugebu (giliai pagalvojus, labai ziaurus pasakymas) jus smukdete mane i juoda duobe. O kai buvau giliai giliai juodoj duobej jus nesugebejote pastebeti, kad as ten, nes buvot per daug uzsieme pjaudamiesi vienas su kitu.
Kai is juodos duobes issikapsciau, pradejau vengti namu. Suprantama. Bet kas blogiausia, kad ir issikrausciau is jusu namu, kad ir nebepalaikyciau rysio su jumis, liktu sirdy ir galvoje, tai, ka per tiek metu pasejot, o saknys jau isplitusios giliai giliai.
Ko jus tikites is manes ? Gerumo, atvirumo, nuosirdumo? Kad buciau pavyzdinga? Suprantama, kad to tikites. Bet ka jus padaret, kad uzaugintumet mane tokia ? Ar galvojot, kad savaime tokia uzaugsiu? Prisiminkit, ar pasaket man nors viena gera zodi? Ar davet nors viena nuosirdu vertinga patarima? As neprisimenu. Aisku, sakysit, pas mane jokio supratimo kokiai reikia buti. Kaip reikia buti zmogum. Teisingai, pas mane jokio supratimo. O ar padejot man ta supratima puoseleti? Ar padejot formuoti si supratima ir vertybes? Gal ir ne tobulai, bet as manau, kad pati ta issiugdziau kiek galima buvo issiugdyti su suzeistu vidumi ir beribiu pykciu sirdy.
Sakysit, ir as turiu ta daryti. Ir as turiu MASTYTI ir TEISINGAI daryti sprendimus savaime. Bet man atrodo, tai yra tevu atsakomybe. Tai buvo jusu atsakomybe. Todel jus ir esat tevai.
Taip. Jus man esat pavyzdys. Bet jus esat pavyzdys kokiai nebuti, o ne kokiai buti.
Niekada nesuprasiu suaugusiu zmoniu, tevu, kurie gedijasi savo vaiku, kuriem ju vaikai yra blogi, o kitu geri. Tokie tevai turetu gedytis saves, nes jie yra blogi tevai.
Neisgirsti is savo tevu nei vieno gero zodzio tai nera blogiausia. Blogiausia yra kai vietoj geru zodziu daznai girdi blogus. Jauti, kaip taves gedijasi. As ne kvaila, as ta matau. Stebedavau viska tyliai ir ramiai, uzfiksuodavau savo galvoj, interpretuodavau jusu veiksmus. Matydavau kaip svetimiems zmonems meluodavot apie mane, pagrazindavot viska, nes gedijotes manes. Bet blogiausia budavo kai tiems zmonems, nemeluodavot, o juodindavot mane. Giliai ir piktai atsidusdavot.
As nebuvau auksine, niekada tokia ir nebusiu. Bet juk niekada nesu is jusu pavogus pinigu, niekada nesu vartojus narkotiku, niekada nesu vogus daiktu is namu ju pardavimui. Juk niekada nesu susidurus su policija ar isitraukus i kokia bloga kompanija, niekada nesu viesai iskelus jums scenos ar pazeminus kitu zmoniu akivaizdoje. Juk baigiau mokykla, gavau atestata. Ar zinot bent viena mano pazymi? Ar zinot kaip islaikiau egzaminus? Net nezinot mano pomegiu. Nezinojot, kad megstu rasyti, megstu psichologija. Mano svajone - parasyti knyga.
Namie siaute audra, kai po puses metu universitete meciau mokslus. Bet juk atsiemet pinigus is manes uz moksla. Jums pikta ne todel, kad man nepasiseke, o todel, kad nesugalvojate KA REIKS PASAKYTI APLINKINIAMS? Juk kokia geda. Istikruju. Geda. Geda buvo ir man. Jauciausi, lyg butu pasaulio pabaiga. Kodel meciau ? Nes pasirinkta specialybe reikalavo kalbejimo, diskutavimo ir savo nuomones apgynimo sugebejimu. Man pritruko tam pasitikejimo. Pradejau bijoti zmoniu, destytoju. O svarbiausia labiausiai budavo baisu, kad susimausiu. Padarysiu klaida. Nezmoniskai to bijojau. Nesiteisinu, kad meciau studijas ir gal net nereiktu to teisinti. Tai buvo mano atsakomybe ir as tuo nesirupinau. Geriau prisiminus sias studijas, atsimenu kaip savaite ruosiausi prezentacijai. Tai atrode lyg didziausias mano gyvenimo ivykis. Kalbejau tik pries 6 zmones, bet atrode, kad kalbu 500 zmoniu auditorijai. Iveikiau sekmingai ir gera pazymi gavau, bet toki stresa patyriau, kad nebenorejau niekada to kartoti. Grizusi dziaugiausi geru pazymiu, bet vienas is jusu man pasakete, kad uz moksla yra mokama, todel labai lengva ir normalu gauti gera pazymi. O man pasirode, kad as idejau labai daug pastangu, kad destytojas buvo priekabus. Na, bet tikriausiai man tik pasirode.
Ar palaiket mane kai stojau i uzsienio universiteta? Ar bent zinojot kokia specialybe si karta renkuosi ? Girdedavau tik pikta "ar susitvarkei dokumentus". Piktai ir atsakydavau.
O ar prisimenat kai pykcio kuliminacijoj isrezet, kad norit, jog kuo greiciau isvaziuociau i uzsieni ir nebegyvenciau su jumis. Man tai nuskambejo lyg noretumet, kad kuo greiciau isnykciau. Pamaitinot many pikta juoda pabaisa todel ji vis augo.
Ar ivardintumete mano didziausia blogybe? Pasakytumete, kad as nesukalbamo charakterio, bjauri, nepakenciama. Bet cia juk abstraktus dalykai, visiskai neturintys argumentu. Bet ju ir nereikia, as pritariu. Bet ar esu padariusi ka nors siaubingo ?
Ar be manes jums bus geriau ? Ar tikrai as didziausia blogybe namuose? Ar as esu ta, kuri kursto nesantaika? Ne. Ja kurstot jus. Ir cia ne mano nuomone, cia faktas. Argumentas. Tarpusavyje jus nemokat vienas su kitu bendrauti. Elgiates piktai, saltai, nesakot graziu zodziu. Jeigu nera problemu, tai meistriskai sugebat padaryti, kad jos atsirastu. Kur pazvelgiate matot negatyva. Jusu pokalbiai yra apie neigiamus dalykus, neigiamus zmones. Ir stai cia as tokia pat - jusu atspindys.
Kodel lengviau yra kalbeti apie neigiamus dalykus, apie tai, kas musu nedziugina ? Kodel kalba nesilieja laisvai tom temom, kurios jums suteikia laimes, jus dziugina?
Jus tokie silpni ir nelaimingi zmones. Silpnumas tame, kad nesugebat ivardyti savo problemu, issakyti savo nuomones nesaukiant,nepriekaistaujant ir nezeminant kito, isklausyti ir isiklausyti i kita zmogu. Per visa savo trumpa gyvenimeli negirdejau, kad ta butumete dare. Kad konflikta issprestumete kompromisu, kad neliktu nei durniu, nei gyvuliu, nei "nieko nesugebanciu". Darni seima turi vienas kita drasinti, skatinti ir palaikyti kiekviename zingsnyje. Padarius klaida negalima jo aptaskyti purvais ir po to nuo jo nusisukti. Kodel svetimu zmoniu nuomone yra svarbesne, negu seimos nariu ? Kodel jums didele itaka daro svetimo zmogaus nuomone?
As nezinau ar as esu jus maciusi besisypsancius. Kartais jus nusijuokiate, tai tiesa. Bet kodel nesisypsot ? Man buvo taip nesmagu augti tarp piktu, depresuotu zmoniu.
Atsimenu pries kelis metus, kai neislaikiau pirma karta vairavimo egzamino. Jus mane itikinot, kad tai tragedija, kad tai tolygu katastrofai. Verkiau kelias valandas, kol nusiraminusi vis dar kukciodama galvojau, o kas bus jeigu neislaikysiu ir antra karta ? Siam zingsniui ryzausi tik po keliu menesiu. Sekmingai islaikiusi neisgirdau is jusu lupu dziaugsmingo pasveikinimo.
Kai praleisdavau pamoka jus pykdavote. Labai pykdavote ir baiminotes. Baiminotes ne del to, kad as kazko neismoksiu, kad po to bus sunku pasivyti. O del to, kad nezinojote, ka reikes sakyti paskambinusiai aukletojai. Juk kokia geda.O jeigu aukletoja pagalvos, kad jus nepavyzdingi ir netobuli tevai, kas tada ?
Ir as vis taip darydavau jums gedas, viena po kitos. O jus vis manes gedydavotes, nors man atrode, kad buvau normalus vaikas kaip ir kiti, buvau rami, tyli, nesislaistydavau gatvemis. Sakydavot kokie kaimynu vaikai gabus ir protingi. Taip, jie tobuli. Gaila, as ne tokia.
Jus skestantys zmones. Vis su kiekviena diena grimzdat i dugna. Juoda gilu dugna, is kurio, as abejoju, ar kada nors issikapstysit. Bet kodel jus tempiates ir mane ? Jeigu jus taip reiskiat meile, tai mane ji baugina. As jos nenoriu.
Turejom jaukius, grazius namus. Didelis namas, grazus ispuoseletas kiemas. Taip, vienam is jusu turejo viskas atrodyti tobulai, kad ateje sveciai vis noretu sugrizti atgal. Tik nepastebejot, kad as vis dazniau vengdavau sugrizti i musu grazius namus.
Is paziuros jus niekuo neissiskiriantys tevai, kurie kartais piktai burbteli del netvarkos kambaryje arba neivykdytu pareigu, bet tai kur kas giliau negu bet kam is salies atrodo.
Dar vaikysteje, kaip vakar, pamenu kaip jus snekejote su kitais suaugusiais ir klausete MANO VAIKAS TOKS NEDRASUS. KAIP PASKATINTI PASITIKETI SAVIMI? Sis klausimas isireze man, vaikui, kazkur viduje. Taip ir nepavyko teisingai iminti sio klausimo potekstes. Tebunie tai ir liks paslaptis.
Vienas is jusu nera mano tikras biologinis gimdytojas, bet uzauginote mane. Mano tikras gimdytojas ,man, dar bunant kudikiui, nusizude. Tai dar viena neiminta paslaptis. Nepasakojote man nieko, nors esu jau pakankamai suaugusi. Paklausti paciai neuztenka ryzto.
Norejau, kad kada nors pasikalbetume apie gyvenima. Duotumete man vertinga patarima. Bet, deja, patarimus gaudavau tik kaip greiciau pasikeisti masinai tepalus arba i koki autoserviza vaziuoti.
Nera to blogo, kas neiseitu i gera. Aciu jums, dabar as zinosiu kaip aukleti ir priziureti savo busimus vaikus. O dabar manes laukia ilgas mokymasis kaip "surasti save", isiklausyti i kito sirdi, meiles reiskimo meno, formuoti savo individualia pasauleziura, igyti tvirta buda, pasitikejima savimi. Bet kad ir kaip tobuleciau, manau niekada neigausiu tiek drasos, kad galeciau issiusti jums si laiska.
Bevardeee
 

Re: Laiskas Tevams

Standartinė Be saibu 2013 Liepos 09, 23:19, Atsakymo numeris: #96743

Aciu uz pasidalijima.
Nezinau ar nori kokio komentaro, tad atsiprasau jei as cia nekviestai.
Sio laisko nesiusciau tevams. Dabar nesiusciau. Nesupras.

Kad turetum svaru balta lapa savo naujai gyvenimo istorijai rasyti turi atleisti tevams.
Nekaltink ju, juk nieko nezinai apie ju vidinini pasauli. Gal net labiau iskaudinti nei Tu.

Zmogus pats is saves Meiles neturi.
Zmogus kaip indas, ko pripilsi toks ir bus.
Koks vidinis toks ir isorinis.

Ps kaip atleisti rasiau forume. Jei paliksi zaizdas jos uzpuliuos. Jei gydisi jas jos uzgis, nebeskaudes.
Pps rinkis Kelia Teisinga. Visai gali buti, kad kada skaitysiu Tavo knyga, to net nezinodamas.
Be saibu
 

Re: Laiskas Tevams

Standartinė Bevardeee 2013 Liepos 09, 23:37, Atsakymo numeris: #96744

Be saibu, aciu Jums labai uz toki komentara. Net du kartus skaiciau. O kaip gydyti zaizdas tikrai nepamirsiu sios Jusu frazes. Dekoju.
Bevardeee
 

Re: Laiskas Tevams

Standartinė Be saibu 2013 Liepos 10, 00:42, Atsakymo numeris: #96745

Ne man dekok. Ir nelengvas kelias tai. Bet tik sis teisingas.
Raides ir butu raides jai jose nebutu dvasios.

Knyga vadinasi "eik i savo kambareli" viena jos neiveiksi, reikalingas vadovas arba bendraminciai. didele tikimybe, kad atpulsi be ju.
Gali leistis tiesiai i Ignaco Lojolos rekolekcijas. Po pradzios ir pagrindo ieskok rekolekciju kurios vadinasi myleti ir atleisti.
Kiek Taves atsakymu laukia, kad Tu zinotum. Kiek naujo...
Su dziaugsmu tai rasau.

Ramybe Tave lai lydi.
Be saibu
 


Grįžti į Mūsų istorijos