VanillaSky rašė:Faktas , kad vienatvė žudo nėra šlykštesnio jausmo nei žinoti , kad esi vienišas...

Nesutinku žmogus niekada nebūna vienišas, visada yra giminės, artimieji ir draugai. Žinoma jei visada būsi prastos nuotaikos, nelabai kas norės ir bendrauti, kad ir jiems nuotaiką gadintum, bet čia nuo požiūrio priklauso, aš manau – gyvenimas yra per trumpas, kad būtume paniurę ir nesidžiaugtume vis nauja diena. Taigi ir tai, kad neturi antros pusės dar nereiškia, kad esi vienišas. Negaliu pakęsti nuskriaustos/vienišos aukos sindromo, jei jau taip prastai jaučiatės, gal reikėtų pradėti nuo savianalizės ir priežasčių, gal problema jumyse.

P.S. čia niekamnetaikau

Gal truputį ne į temą, bet sakoma, kad liūdna , pikta veido mimika prieštarauja žmogaus prigimčiai, taip kad susimąstykit žmonės

O kas taip sakė? Gal kvaila šypsena neatitinka žmogaus prigimties, nes žmogus per kančias gimsta, per kančias ir numiršta.

Tai va kuo skiriasi pesimistas nuo optimisto - pesimestas VISADA randa prie ko prikibti, o optimistas į VISKĄ šiek tiek kitaip reaguoja... Tuos žodžius pasakė Seneka

Reaguoja kvaila šypsena ir problemų neigimu?
Gal geriau būti ne optimistu, o realistu? Nuo to, kad džiaugsies, jog viskas gražu ir miela, sunkumai nedings.

Kiekvienam savo... vienam tos problemos dings, kitam - ne. Drįstu teigti, kad viskas labai individualu, draugiškai pripažink tai aišku, būti realistu šiuolaikinėje visuomenėje geriausia, nes jei skraidysi padebesiais - nežinia ko gali sulaukti iš aplinkinių (pvz, skaudaus nuleidimo ant žemės).