- Užmerk akis, - ji šypsosi, - bandykime grįžti į tą dieną. Balsas skamba rimtai, bet tembras, kaip visada malonus, ir suvokiu, kad šiandien išsisukti nepavyks. Bet vistiek bandau.
- Nenoriu ten grįžti, - sakau. Nenoriu. Man baisu ten.
- Jau viskas baigėsi, sako, - nebus baisu. Aš juk su tavimi. Prisiminkim tik.
- Vardan ko?
- Kad pradėtum gyventi. Gyvenimas juk toks gražus.
- Taip, taip - bandau murmėti, nes priešintis jai negaliu. Per mažai ją pažįstu. Bet ja pasitikiu.
Bet ji gal labiau pažįsta mane? Ji vėl šypsosi.
- Nori kavos? - Renata dairosi virdulio.
- Tai buvo viena šilta, beveik kaip ir visos birželio dienos.
Labai gražus vakaras. Terasoje gėrėme sangriją su Judita, - pradedu kalbėti kaip robotas, be emocijų. Tiesiog dėstau mintis.
Renata užpliko kavą, apsidairo. Suradusi skarą - ja dengia pečius.
- Brrr.... Kaip šalta, - sako. Sninga...
Akimirką sutrinku. Bet jau kitą akimirką suvokiu - jai reikia emocijų. Išgyvenimų.
- Ir..?
- Man paskambino jis. Klausė ar labai užimta vakare.
Pažadėjo atvažiuoti už pusvalandžio.
Iš terasos labai gerai matėsi jūra ir pramogų aikštė. Ispanai vasarą ten važiuodavo iš Madrido, kad parodytų tą tikrąją Viduržemio jūrą savo atžaloms. Iki paryčių nesiliaudavo šurmulys. Atvykėliai garsiai diskutuodavo, vaikai pavargę verkdavo. O mes ten buvome kaip namiškiai. Keista - svetimoj šaly - bet esi kaip namie. Supranti jų kalbą. Papročius. Rengiesi pagal jų "paskutinį mados šauksmą". Tau tiesiog ten taip gera... Žiūriu į Renatą ir jos skarą.
- Tau turėtų būti sunku kasdien matyti liūdnus žmones? - klausiu.
- Su tavimi nėra liūdna, - taigi, toliau?
- Jis atvažiavo, - šypsausi, - tas prisiminimas toks ryškus. Atlapoti automobilio langai. Jis išlipa, žiūri į terasą ir mums mojuoja ranka. Jis toks laimingas. Jo mėlynos akys žibėjo vakaro šviesoje. - Man taip jo trūksta dabar.

Neisizeisk, mango, bet ka tokia moteriska istraukele veikia vyru forume..? Gal todel ir neatsakyta, kad paklydo cia ir liko nepastebeta tu, kuriems galbut butu palikusi ispudi..