Geras straipsnis. O is tiesu, del ko atsiranda noras kontroliuoti? Nepasitikejimas savimi, nesaugumas? Ismoktas elgesys seimoje?
Na, teoriskai pritariu paskutinei straipsnio frazei apie priklausomybe nuo santykiu. Bet juk visi mes esame nuo ju priklausomi.

Paskutine straipsnio dalis zurnale nesutampa su balse patalpintu.
Zurnale randu paskutine dali "kontrole tera iliuzija", balse sios dalies neradau.

Mano pastebejimu tai ir is baimes kalbeti, toliau baime buti kitokiam, tada atsiranda tai ka minejai. O dar anksciau, teologija.

Siaip yra smagus "zaidimas". Jei kada turesi dialoga su tokiu, paprasyk argumentu ar motyvu.

Tvarka ir betvarkė vidinėje imperijoje

Kalbėdamas apie vidinį žmogaus pasaulį, C. G. Jungas mėgo prilyginti jį imperijai, kurios valdovas yra mūsų sąmoningasis „aš“, realistiškasis ego. Toje imperijoje žemės padalintos, jas valdo daugybė kunigaikštukų (kompleksų). Kol didysis valdovas palaiko ryšį su mažaisiais, kol jie klusnūs ir geranoriški, tol šalyje klesti tvarka ir ramybė. Tačiau neretai vienas ar kitas siaurai matantis kunigaikštukas sukyla prieš valdovą ir kėsinasi jį nuversti.
http://www.balsas.lt/naujiena/549912/zmoniu-be-kompleksu-nebuna

Štai, jei pavydima žinių ir erudicijos, pavyduolis stengiasi žmogui prikabinti pašiepiamą etiketę ironiškai vadindamas jį „profesoriumi“ arba „mūsų mokslininku“ ir pan. Jei pavydima kitam pažangos dvasinio augimo kelyje, tai jis pavyduolio bus pravardžiuojamas „mūsų šventuoju“ arba „šventąja“ ir t. t. Toks tyčiojimasis iš kito tampa kasdieniu pavyduolio poreikiu ir pasitenkinimo šaltiniu.

Dar viena pavyduolio dažnai naudojama taktika – tai nuolat keliamos diskusijos aktualiais visuomenės gyvenimo klausimais. Jei neapdairiai žmogus, kuris yra pavydo objektas, įsitraukia į tokią diskusiją, pavyduolis jį taip sutaršo, kad šis po diskusijos pasijunta kvailio vietoj, suglumęs ir subjurusios nuotaikos. Mat tokių diskusijų tikslas pavyduoliui – ne pasidalyti informacija ar pasikeisti požiūriais, bet nuvertinti kito nuomonę ir sumenkinti jo asmenį. Todėl kartais juokaujama, kad pagal pavyduolio pastangų dydį sugadinti tau nuotaiką gali spręsti, kokio dydžio yra tavo paties sėkmė.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-08-05-zita-vasiliauskaite-sunki-pavydo-nasta/66841

Satyriniame filme „Tarnybinė erdvė“ („Office space“) pataikūnas viršininkas Billas Lumberghas taip trokšta patikti savo pavaldiniams, kad net jų prisibijo. Jis pasakoja siaubingus juokelius bandydamas taip susidraugauti su darbuotojais, tačiau tuo pačiu metu jis demonstruoja valdžią versdamas darbuotojus eiti į darbą šeštadieniais. Taip Lumberghas tampa pasyviai agresyviu veikėju, rašo „Psychology today“.
„Kai kas nors trenkia jums į veidą, tikrai suprantate, kad tai agresija“, – sako psichologas ir knygų autorius Timas Murphy. Tačiau pasyvus agresyvumas atpažįstamas labai sunkiai. Tai tokia savybė, kurią žmonės gali slėpti ir neigti. Pasyvia agresija galima manipuliuoti. Agresyvi gali būti ir žmona, kuri slapčia pipirais apibarsto vyro maistą, ir asistentė, kuri pažada parašyti ataskaitą penktadienį, tačiau atėjus tai dienai pasako, kad nieko nespėja. Taip pasyvūs agresoriai manipuliuoja žmonėmis.
Pasyvūs agresoriai pyktį išreiškia netiesiogiai, paprastai jie puikiai pasipriešina bet kokiems prašymams ir dar dažniau viskam prieštarauja. Jų elgesį lemia liūdnas paradoksas: jie trokšta pripažinimo ir yra labai priklausomi nuo kitų žmonių, nors tai neigia. Jie parodo savo susierzinimą atidėliodami darbus, pamiršdami pareigas ar nespecialiai dirbdami blogai bei nerezultatyviai. Tokiame elgesyje paslėpta žinia yra: „Nekontroliuokite manęs“, sako terapeutė Beverly Angel.
Kadangi šie žmonės laiko savyje užslėptą pyktį, jie negali pakęsti kontrolės ir pirmi pradeda konfliktą ar iškelia sceną. Jei agresoriai nesugeba suvaldyti savo aukų, tuoj pat skuba jas nuraminti ir nuslopinti konfliktą. Be to, jie puikiai moka dėl savo klaidų kaltinti kitus.
Kaip juos atpažinti?
Kai kurie agresoriai yra nuolat išsisukinėjantys artistai, vis vengiantys atsakomybės, kiti agresoriai yra nuolat nepatenkinti niurzgliai: nors jie verčiau sutiks su jumis eiti pavakarieniauti į restoraną, kurio nemėgsta, nei pasirodys niekam tikę, vakaras bus tikrai ne iš maloniųjų: jie sėdės susiraukę ir užsisakys tik vandens.


Apie pusė pasyvių agresorių puikiai supranta, ką daro. Kita pusė elgiasi nesuprasdami, ką daro blogai, ir po to stebisi, kodėl žmonės ant jų pyksta. Bet kuriuo atveju nelengva atpažinti tikrą pasyvų agresorių. Gali būti sunku atskirti, ar žmogus ką nors bloga padarė netyčia, ar tai jau pasyvaus agresoriaus ataka. „Jūsų vyras gali pamiršti užsipilti benzino, nors turėjo vežti jus į svarbų interviu – tai gali būti atsitiktinė klaida. Tačiau, jei tokie dalykai kartojasi nuolat – jūsų vyrelis slepia agresiją“, – sako T. Murphy.
Agresijos kilmė
Pasyviai agresyvūs suaugusieji tikriausiai augo šeimoje, kurioje nebuvo tiesioginio pykčio proveržių, arba atvirkščiai – jie buvo šiurkščiai baudžiami už priešgyniavimą tėvams. O gal tėvai užgniaužė vaiko saviraišką? Kartą, kai dukra ar sūnus prie svečių išdarinėjo kvailystės, jie juokėsi iš vaiko sumanumo, tačiau pasikartojus panašiai situacijai sudrausmino sūnelį ar dukrelę. Vaikas, su kuriuo vaikystėje tokiose pačiose situacijose elgiamasi skirtingai, visada dvejoja dėl savo elgesio ir pamažu slopina savo nepasitenkinimą.
Kai tokia mergaitė ar berniukas užaugs, ji (-s) jausis nesuprasta (-s). Dar blogiau, toks žmogus gali nebeatpažinti savo tikrų troškimų ir pamažu tapti visiškai neryžtingas. Net ir artimiausi draugai nebesupras pasyvaus agresoriaus veiksmų ir minčių.
Pavojinga pozicija
Jei paslėpta agresija „užsikrėtęs“ įmonės vadovas, šis sindromas gali tapti labai pavojingas ir pasklisti tarp darbuotojų, kurie greitai supras, kad šioje įmonėje priimtini užslėpti ketinimai ir neatviras elgesys. Jei agresiją slepia jūsų bendradarbis, kuris nuolat jus kritikuoja arba blogiau – skleidžia dezinformaciją apie jus, kruopščiai žymėkitės, ką darote ir ką jis apie jus pasakoja. Tik taip galėsite apsisaugoti. Norite atpažinti pasyvų agresorių? Pasakykite, kad jums jo elgesys nepatinka. Šios problemos neturintis kolega iškart atsiprašys, o agresorius neatsiprašys arba atsiprašys taip, kad vis tiek jausitės kalta (-s).

O ką daryti, jie aš pati esu linkusi susitikinėti su kontrolieriais?
Tuo pačiu ir savyje matau to kontrolieriaus ir gal (GAL?) pasyvaus agresoriaus bruožų. O gal čia jau visiškas savivertės trūkumas, kai sau nebūtus trūkumus pisipaišai?

Svečias rašė:O ką daryti, jie aš pati esu linkusi susitikinėti su kontrolieriais?
Tuo pačiu ir savyje matau to kontrolieriaus ir gal (GAL?) pasyvaus agresoriaus bruožų. O gal čia jau visiškas savivertės trūkumas, kai sau nebūtus trūkumus pisipaišai?

Gal pirma reik pasidaryti isvadas, ar tai kuo esi tave tenkina? ar tenkina aplinkinius? aplamai ar tenkina toks gyvenimas?
Ar nori keistis, o gal tau tai nemaiso?

Be kompleksu zmoniu nebuna, taip raso. Ar perzengi ribas cia jau kitas klausimas.

Didieji žmonių karai, kaip ir mažieji, prasideda mintyse ir širdyse, kai laikau save geresniu už kitus, turinčių teisę kritikuoti, teisti ir netgi smerkti kitus. Kai ieškau naudos tik sau, užmiršdamas kitus, kai nepripažįstu savo kaltės, o savo artimųjų trūkumus matau didesnius, negu jie yra ištikrųjų.


Marcelino Iragui Redin, OCD

Mūsų pilka kasdienybė pradeda spindėti netikru grožiu ir įgauna gilią ir jautrią prasmę. “Valanda, kurią gyveni,- moko asketų patarlė,-užduotis, kurią tu vykdai, žmogus, kurį tu sutinki šią akimirką, yra patys svarbiausi dalykai tavo gyvenime. Taip yra todėl, kad praeities ir ateities mūsų abstrakčiose mintyse iš tiesų nėra, ir tai neturi jokios įtakos amžinybei; tai mus susieja tik su dabarties akimirka, kad visiškai būtume joje. Tik išgyvendami šias akimirkas galime gyventi dabartyje.”

P. Evdokimov.