Ir dar baisi kontrolieriaus savybe"Man galima daug kas,Tau beveik nieko"...tai nori,nenori saukia Tave i kova del savo numuones,laisves,minties,orumo...Ir kariaujant kontrolieriaus taisyklemis,traukiant viena po kito,jo paties naudojama ginkla...ujujui,kaip jam tada tai nepatinka:)

Tyrinėti aplinką mus skatina baimė – nežinomybė visada gąsdina. Geriau siaubingas vaizdas, kurį slepia rūsio tamsa, nei dar baisesnė vaizduotė. Tyrinėti taip pat skatina ir džiaugsmas, kurį kelia vis augantis žinojimas, kad esi savo aplinkos šeimininkas.

Tyrėjai pažymi, kad liūdesys, depresija ir frustracija skatina pasidavimą ir apatiją. O tai, be abejo, stabdo žmogų nuo aplinkos tyrinėjimo ar kitokių smalsumo apraiškų. Juk kai skauda visą dūšią, nerūpi nei krebždesiai už sienos, nei Visatos atsiradimo fenomenas, nei naujasis kaimyno automobilis.

Smalsumas atlieka ir apsauginę funkciją. Skatindamas tyrinėti aplinką, jis kartu skatina ir ją pažinti bei apsisaugoti nuo galimos grėsmės. Per smalsumo naują aplinką mes pažįstame kur kas greičiau, be to, toks smalsumo paskatintas „mokymasis“ būna lydimas gerų emocijų ir suteikia mums adrenalino, taigi ir geros energijos tolesniems tyrinėjimams.
http://www.lrytas.lt/-13299839581328813321-smalsumo-psichologija-kod%C4%97l-ieva-atsikando-to-nelemto-obuolio.htm

Linkusio į aukos mąstymą žmogaus psichologinė kelionė yra sudėtinga ir gali prasidėti dar ankstyvoje vaikystėje. Kartais žmonėms, kurių tėvai buvo labai kritiški ar smurtaujantys, išsivysto gėdos ir kaltės jausmai. Jei su šiomis problemomis nesutvarkoma, jos suaugus gali pasireikšti kaip aukos psichologija. Užuot susidorojęs su kaltės ir gėdos jausmais, kurie primena apie praeities traumą, žmogus, mąstantis kaip auka, dėl situacijos kaltins kitus.
http://gyvenimas.delfi.lt/grozis_ir_sveikata/aukos-psichologija-nutinkantys-blogi-dalykai-tai-bausme.d?id=50827936

Kai mes gerai jaučiamės, mums atrodo, kad ir kiti žmonės laimingi, o kai liūdime, visur įžvelgiame nusiminusius veidus. Tuomet labiau galvojame, kad ir kiti žmonės turi problemų bei nemalonumų. Liūdesys skatina empatiją (užuojautą ir gailestį) bei vysto žmogišką jautrumą.
Patarimas. Būtent šia savybe mėgsta naudotis sukčiai. Jie pasirenka liūdinčius žmones ir pripasakoja jiems tokių gailių istorijų, kad kyla nenumaldomas noras padėti. Dėl šios priežasties geriau nedemonstruoti savo liūdesio svetimiems žmonėms.
Suteikia išminties
Džiaugsmą išgyvenančiam žmogui „jūra būna iki kelių“. Teigiamos emocijos suteikia mums optimizmo, kuris padeda judėti į priekį bet kurioje srityje. Tačiau svarbu ne tik judėti į priekį, bet ir tinkama kryptimi. Priešingu atveju galima eiti iki begalybės, bet taip niekur ir neateiti. Visas gyvenimas tuomet tebus linksmas pasivaikščiojimas su nuotykiais be ypatingos prasmės.
Norint nuspręsti, kurią kryptį pasirinkti, liūdesys tinka idealiai. Liūdėdami tampame realistais ir netgi pesimistais. Tai reiškia, kad gyvenimą vertiname blaiviau, pradedame įžvelgti minusus ir mūsų tykančias problemas. Tai apsaugo nuo klaidingų ir skubotų žingsnių.
http://gyvenimas.delfi.lt/career/kam-reikalingas-liudesys.d?id=56166573

Vienas garsiausių antikos filosofų Lucijus Anėjus Seneka rašė: „Didžiausias tavo rūpestis – tu pats, tu pats esi sau našta. Nežinai, ko nori. Mieliau garbingumą giri, negu sieki. Matai kur slypi laimė, bet nedrįsti prie jos eiti.“ Šios, garsiojo filosofo mintys mums tarsi sako, jog neretai esame pernelyg drovūs, kad pasiektume tam tikrų tikslų, o galbūt tiesiog visaverčiai gyventume. Juk išties, ne vienas iš mūsų kuo puikiausiai prisimintume situacijų, kuomet teko ko nors atsisakyti, praleisti puikią progą susipažinti, būti paaukštintam ar gauti geresnį įvertinimą arba paprasčiausiai gerai praleisti laiką vien dėl to, kad ... neišdrįsome, pabijojome, pernelyg kuklinomės, nepasitikėjome savimi. Arba kitais žodžiais – mums pakišo koją tas nelemtas drovumas. http://www.lrytas.lt/-13355170101335256953-drovumas-ne-problema-ar-tikrai.htm