Kodel visada vyras lieka kaltas?

Tiek gyvenant su mama taip budavo, tiek dabar su dabartine drauge. Moteris del savo blogos nuotaikos del ko nors prisikabins, apsauks, o kai jau as susinervines irgi pradedu saukti, tada visa kalte suvercia man, jog TAI AS pradejau barni ir pradejau saukti. Siai visi sako jog esu ramumo isikunijimas, is kur pas mane tokie salti nervai, na bet su moterimis pasirodo neturiu kantrybes. Ir pastebiu save, jog pratrukstu tik tada, kai zinau jog esu nepelnytai apsaukiamas. Buna jog kartais trenki is visu jegu durimis ar paspiri kede. Turbut jau pasamoneje ismokau, jog tik sitaip galima nutraukti ta moteru "edima". Paciam baisu, jog toks bunu, juk tai netoli smurto. Pats negerbiu tokiu vyru, bet nesusitvardau tais momentais. Kai nurimsta visos audros, kartais pakalbindavau savo mama, o dabar savo drauge kalbinu. Zuiki sakau, pakalbam kas cia buvo, nenoriu as toks buti, bet kodel tu taip elgiesi. Bet ji nesileidzia i kalbas, nieko cia nereikia sureiksminti, ir pasidaro silkine, ne tas zodis. Ir nebera jokiu priekaistu. Taip ir palieka viskas neisiaiskinta ir iki kito didesnio barnio. Bet sirdi nuoskauda islieka, ir baisu paciam pripazinti, jog kazin ar nedaeis iki to, jog pakelsiu viena karta ranka pries ja. Sakykim sunkokas charateris yra, kartais tokia buna, bet nors paskui pasakytu, atsiprasau, pasikarsciavau, bereikalo ant taves isiliejau. O dabar viskas palieka lyg nieko nebutu ivyke.
Norisi moteru klausti, negi jums tai tikrai taip miela vyrui groti per nervus, bet gal miela, nebezinau... Susidaro ispudis jog vyras tik tam ir tereikalingas, jog sugertu moters blogas emocijas. O paskui pareiskia jog cia nieko neivyko, nieko ji nepadare. Visa laika prisibijojau santuokos, ir po tokiu dalyku dar rimciau susimastai. Visai nenoriu patapti smurtautoju, ar bunant vedusiu paskui ieskotis paguodos kitur ir dejuoti kokia bloga yra zmona. Pats moterims patarciau, jei vyras pakele ranka, tai begti nuo jo kuo toliau iskarto. Bet dabar, kai esu turbut tokio busimo vyro kailyje, as esu sutrikes... Sendien po tokio eilinio barnio norisi eiti nusigerti, bet kad man neskanu tas gerimas. Tokiais momentai ir supranti, kodel kai kurie vyrai pradeda gerti.
Problema turbut manyje, bet tai kaip istverti toki moteru elgesi?
Vyrai, kaip susitvardote ar ismokstate neimti i galva, ta moteru "edima" ?

Reklama

Kiekviena situacija ir kiekvieni santykiai yra individualus. Vienareiskmisko atsakymo nera. Is savo puses ka galiu pasakyt, tai barniu metu geriau jau stengiuosi patylet arba isvis dingt nuo vaizdo, nes galima prikalbet nebutu dalyku, del ko galima veliau gailetis. Jei imanoma gincytis argumentuotai - puiku. Bet retai tai pavyksta, nes is moters puses dazniausiai "groja" vien tik emocijos. Jei tikrai mano kalte del kazko, tai patylesiu ,isklausysiu ir "prarysiu ta piliule", bet... Buna tokiu moteru, kad uzsipuola del to, kad jai is ranku iskrito sumustinis ant zemes ar kad eidama pataike koja i duris. Ima rekti, kad as cia kaltas ir kad visi vyrai debilai. Arba susitaikai ir patyli, arba geriau pasisalini, arba isvis palieki tokia moteri. Negausi vienareiksmisko atsakymo. Kiekvienas atvejis yra individualus.

Na, juk negalima sakyt to apie visas

Gal dar emociškai nesubrendot nei tu, nei tavo draugė, kad negalit ginčų išspręst kažkaip kitaip, o ne šaukimais, rėkimais ir pan. Egoizmas žaidžia stipriai dažnai, kiekvienas su savo principais

Kartais visai praverčia žiūrėjimas į pasaulį paprasčiau, neieškojimas problemų, kur jų nėra, humoro jausmas. Patys turbūt suprantat, kad nelabai čia toli nueisit taip karščiuojantis. Jums spręst

Autoriui: labai pazystama situacija , ech, nieko gero nezadanti. Kiek tu begludinsi kampus , kiek nelauksi teigiamu permainu, kuo toliau tuo bus blogiau . Duosi i spranda -blogai, neduosi , tau dar labiau uzses ant sprando . Jei gyveni pas ja, pradek ieskotis busto ir alternatyvos , kraukis mintimis lagaminus , kol tu lagaminu neiskrauste ji , o jei ji pas tave gyvena krauk nafik jos kalgotkes ir pastatyk cemodana uz duru ir idek pazinciu skelbima , pilna nuostabiu moteru kurios vertins tave ir neieskos priezasties kabinetis . Gyvenimas trumpas, paaukosi siam nervu gadinimui metu metus ir vistiek kartu negyvensi ! Tik protingi mokosi is svetimu klaidu, as mokiausi is savu...

Vilkui:
Susitaikyti su ėdimu, manau, niekas negali. Man tai baisiau negu baisu, nes iš pusiausvyros bet ką gali išvesti.
Dar noriu atkreipti dėmesį į tai, kad pasitaiko atvejų, kai būtent vyrų toks labai didelis ramumas ir sunervina moterį, nes jai atrodo, kad jam viskas vienodai šviečia ir jis net nebando gilintis į jos problemas.Maždaug - čia pas mane tiek rūpesčių, o tas sėdi ramus kaip belgas...
Vyrui siūlyčiau bandyti pasikalbėti su moterim, į pirmą planą iškeliant tai, kad jis negali pakęsti tokių ,,ėdimo priepuolių", kad jie priverčia jį nesivaldyti ir dėl to jis paskui blogai jaučiasi. Be to, nesusivaldęs gali netinkamai pasielgti, ko pats labai nenorėtų.
Jei moteris neis į kalbas, tiesiog konstatuoti, kad užėjus tokiam ėdimo seansui, jis išeis į lauką prasivėdinti, kol ji nurims. Išeis vieną kartą, antrą, o po trečio karto labai rimtai pamąstys, ar išvis dar beverta grįžti. Tik svarbiausia išlikti tvirtam ir ramiam, nesiginčyti ir nesivelti į jokius konfliktus.

Na žiūrint dėl ko kilo barnis, kokia kabinimosi priežastis. Jei pvz jau 10 kartų žadėjai kažką padaryti, o nepadarei, nesistebėk kad tave puola. Priežastis juk turbūt yra, tik tau atrodo kad jos tarsi nėra, nes ji nerimta. Keista tik kad ji apie tai nenori kalbėtis. Patikėk vis gi, kad nekyla kivirčas iš nieko, kažkas ją neramina, o kas, reiktu išsiaiškinti ramiai. Pvz kuo garsiau ji šaukia,tuo tyliau kalbėk pats. Žinoma ir kitų variantų gali būti.

Pagrindinė priežastis – nemokėjimas spręsti konfliktų, netgi normaliai diskutuoti. Nėra tai nuostabu – pasižiūrėkime į mūsų inteligentiją, visuomenės elitą – kokios yra vadinamos diskusijos – tiesiog drabstymas purvais kito, šaukimas ir bandymas perrėkti pašnekovą. Žinoma tokiu būdu sprendimo ar kompromiso niekada nepasieksime, nes norint tai padaryti viena ir iš konfliktuojančių pusių turi įsiklausyti į tai, kas yra norima pasakyti, kokie yra argumentai. Konfliktas su moterimi kartais būna tikrai sudėtingas, nes pasiduodamos emocijoms jos tiesiog nesugeba racionaliai ir logiškai išdėstyti savo argumentų ar priežasčių sukeliančių, tokį jos elgesį. Kadangi dažnai tos priežastys nebūna jau, tokios reikšmingos, emocijoms atslūgus tampa truputį gėda ir nejauku jas įvardinti, čia ir pasireiškia ta situacija, kada pasakoma jog nieko nebuvo ir savotiškas atsiprašymas ir yra tai, kaip jūs vadinat „šilkinė“. Aš patarčiau stengtis kalbėti ramiai, pačiam nepasiduoti emocijoms ir jeigu nepavyksta išsiaiškinti priežasčių tiesiog išeiti į kitą kambarį ir leisti pasiautėti vienai – ugnis negaunanti deguonies ilgainiui užges. Niekada nesiginkit priekaištais, kurie nėra susiję su esama situacija t.y. – aš dabar padariau taip, bet va aną kartą tu pasielgei taip – tai tas pats kas pilti benziną į laužą, taip tikrai nieko neišspręsi, o dažnu atveju tik pastūmėsi į rimtesnį konfliktą. Nesistenk visur ieškoti savo kaltės – moterims kartais tiesiog reikia paverkti ar papykti.

svetlana rašė:Na žiūrint dėl ko kilo barnis, kokia kabinimosi priežastis. Jei pvz jau 10 kartų žadėjai kažką padaryti, o nepadarei, nesistebėk kad tave puola. Priežastis juk turbūt yra, tik tau atrodo kad jos tarsi nėra, nes ji nerimta. Keista tik kad ji apie tai nenori kalbėtis. Patikėk vis gi, kad nekyla kivirčas iš nieko, kažkas ją neramina, o kas, reiktu išsiaiškinti ramiai. Pvz kuo garsiau ji šaukia,tuo tyliau kalbėk pats. Žinoma ir kitų variantų gali būti.

Svetlana tikrai yra moterų, kurioms palaidyti gerklę nereikia priežasties, tiesiog toks žmogaus charakteris užsidega greitai, kaip degtukas, ir užgesta, pati to paaiškinti negali. Taip gali atsitikti dėl patirtų dirgiklių darbe ar kitoje veikloje ir sekantys menki atsitiktinumai, kaip šakutės atsidūrimas peilių dėkle, skalbinio nukritimas nuo džiovyklės, gali išleisti tas susikaupusias emocijas. Ramiai žiūrint į šią situaciją juk atrodo nieko čia tokio, tačiau įaudrintam žmogui gal tik tiek ir reikia, kad pratrūktų, čia dar vienas žmogiškas bruožas – parsinešti neigiamas emocijas namo ir leisti joms įtakoti santykius su žmonėmis, kurie su tuo neturi nieko bendro. Jeigu darbe gavai pylos nuo vadovų, negalėjai išsakyti savo nuomonės arba nedrįsai – vykdama namo apie tai galvosi, galvodama vis pyksi labiau, o jau atsiims namiškiai, klausimas kodėl – ar todėl kad reikšti savo nepasitenkinimą čia gali, ar todėl, kad žinai jog būsi išklausyta.

Tiek moteru, tiek vyru bjauraus charakterio yra. Kai nesipykstat, pabandyk issiaiskint, kas negerai. Kas kad nenori, sakyti, bet priezastis vis tik yra. Kartais nesako priezasties ir atrodo, kad pyktis tuscioj vietoj, bet nesako del to, jok mano, kad tai beviltiska, kad niekas nepasikeis.

Jeigu manot jog tai yra beviltiška ir niekas nepasikeis - taip esat visiškai teisi/teisus nes savaime niekas nevyksta. Kitas klausimas jau drastiškesnis – kam tada gadintis savo ir kito nervus, jeigu viskas yra taip beviltiška? Eikit skirtingais keliais. Atsakymas paprastas – yra kažkokios kitos priežastys verčiančios pasilikti. Žmogus nėra labai sudėtingas sutvėrimas šiuo atveju, santykius jis užmezga siekdamas kažkokios naudos – materialinės, emocinės, dvasinės, fizinės etc. Arba antru atveju, kada jis neturi pasirinkimo – draugo pažįstami, giminės, vadovai darbe, kolegos t.y. tokie santykiai, kada pati situacija to reikalauja.