Bendraudamas su įvairiais žmonėmis pastebiu, jog jie jaučiasi vieniši nepriklausomai nuo to, ar turi jie "antrąją pusę", ar ne. Jeigu jos neturi, tiki, jog ją suradę atras ir gyvenimo pilnatvę, o tie, kurie jau "įsipareigoję"(nepaisant keletos išimčių) skundžiasi trumpalaikiu meilės svaiginamuoju poveikiu, purkštauja dėl visokiausių partnerio trūkumų ir ydų, skundžiasi nepakankamu dėmesiu ir toliau kenčia vienatvę. Tad esu linkęs manyti, kad vienišumo problema slypi kitur. Pastebiu, jog vieniši žmonės dažnai nelinkę su kitais sietis emociškai, yra uždaresnio būdo, nelinkę iškart atsiverti ir pasitikėti kitais ir tarsi išganymo laukia kaip perkūno iš giedro dangaus neva pasirodysiančios šaunios draugų kompanijos, svajonių jaunikio ar merginos. Vienišumo problema kyla ne iš pačio santykio su aplinka, o iš to, kaip mes tą santykį asmeniškai vertiname. Vieni jaučiasi laimingi būdami nepriklausomi nuo kitų ir turėdami galimybę dažniau pabūti vieni, o kiti dėl tokios padėties kenčia. Tiems, kurie kenčia, siūlyčiau keisti santykį su aplinka jums priimtina linkme(patiems keisti, o ne laukti, kol santykis su aplinka pats pasikeis), nevaidinti, kad turite labai daug draugų o antros pusės jums nereikia nes jūs neva patys sau faini(apgaudinėjate tik patys save), o iš tiesų nesigėdijant ieškoti jums patinkančių žmonių ir įtraukti juos į savo draugų ratus, atsiverti žmonėms, įsileisti juos į savo gyvenimą, tiesiog pamilti, nieko nesitikint iš jų mainais. Nuoširdžiai domėkitės žmonėmis, klauskite kaip jiems sekasi, prireikus padėkite, pakvieskite susitikti - nė nepajusite, kaip iš tų žmonių sulauksite to paties nė to nesitikėdami. Gyvenimas nuostabus tuo, kad jis atsako taip, kaip į jį kreipiesi

as tai geriu,geriu, paskui ka nors papisu, paskui vel geriu, paskui vel pap...,nu jau ir ner tos vienatves galiu kokiai fainai mergickai padeti issivaduoti is vienatves

pincukas rašė:as tai geriu,geriu, paskui ka nors papisu, paskui vel geriu, paskui vel pap...,nu jau ir ner tos vienatves galiu kokiai fainai mergickai padeti issivaduoti is vienatves

Geriau jau tu gerk )))

Biomedic rašė:Bendraudamas su įvairiais žmonėmis pastebiu, jog jie jaučiasi vieniši nepriklausomai nuo to, ar turi jie "antrąją pusę", ar ne. Jeigu jos neturi, tiki, jog ją suradę atras ir gyvenimo pilnatvę, o tie, kurie jau "įsipareigoję"(nepaisant keletos išimčių) skundžiasi trumpalaikiu meilės svaiginamuoju poveikiu, purkštauja dėl visokiausių partnerio trūkumų ir ydų, skundžiasi nepakankamu dėmesiu ir toliau kenčia vienatvę. Tad esu linkęs manyti, kad vienišumo problema slypi kitur. Pastebiu, jog vieniši žmonės dažnai nelinkę su kitais sietis emociškai, yra uždaresnio būdo, nelinkę iškart atsiverti ir pasitikėti kitais ir tarsi išganymo laukia kaip perkūno iš giedro dangaus neva pasirodysiančios šaunios draugų kompanijos, svajonių jaunikio ar merginos. Vienišumo problema kyla ne iš pačio santykio su aplinka, o iš to, kaip mes tą santykį asmeniškai vertiname. Vieni jaučiasi laimingi būdami nepriklausomi nuo kitų ir turėdami galimybę dažniau pabūti vieni, o kiti dėl tokios padėties kenčia. Tiems, kurie kenčia, siūlyčiau keisti santykį su aplinka jums priimtina linkme(patiems keisti, o ne laukti, kol santykis su aplinka pats pasikeis), nevaidinti, kad turite labai daug draugų o antros pusės jums nereikia nes jūs neva patys sau faini(apgaudinėjate tik patys save), o iš tiesų nesigėdijant ieškoti jums patinkančių žmonių ir įtraukti juos į savo draugų ratus, atsiverti žmonėms, įsileisti juos į savo gyvenimą, tiesiog pamilti, nieko nesitikint iš jų mainais. Nuoširdžiai domėkitės žmonėmis, klauskite kaip jiems sekasi, prireikus padėkite, pakvieskite susitikti - nė nepajusite, kaip iš tų žmonių sulauksite to paties nė to nesitikėdami. Gyvenimas nuostabus tuo, kad jis atsako taip, kaip į jį kreipiesi

Greičiausiai tai ir esmė - nesitikėti nieko mainais. Negailėti nei gražaus žodžio, nei gražaus jausmo pačiam. Bet daugelis laukia, kol kažkas tai padarys pirmas ): o gaila.

Tiesiog nemirštu ir išgyvenu.

Visoms moterims, besijaučiančioms vienišomis rekomenduoju pažiūrėti spektaklį "Laukinė moteris". Gal iš šalies pažvelgus į savo "vienatvę" nebebus taip liūdna:)

....hmmm... ....jau treti metai gyvenu vienas esu vienisas, neskaitant trumpalaikiu susizavejimu be jokiu isipareigojimu ir kuo toliau tuo labiau mastau kad kitaip ir buti nebegali viskas tiesiog puiku nesuprantu kam ta vienatve dar istverti reikia gyveni, dziaugiesi visais gyvenimo malonumais judi i prieki nereikia kazko dar temptis uz rankos visos svajones igyvendinamos, niekas ju netrigdo .......... na ir zinoma buna tu dienu kai pasijuntu vienisas, bet cia tik 3 kartu per metus naujieji kai eini i baliuka be paneles velykos kai nera su kuom dauzyt kiausiniu na ir tortadienis per kuri visgi noretusi silumos is artimos drauges o visa kita lafa.....

Neturiu nieko prieš vienatvę. Gyveni, užsiimi savais reikalais, ir tiek.

BeStabdziu rašė:Neturiu nieko prieš vienatvę. Gyveni, užsiimi savais reikalais, ir tiek.

Tik va kazkodel jau 2 metai kai bergzdziai ieskai cia poros uzsiregistraves. Tiesiog nepripazisti savo vienatves problemos,laikai pasamoneje,bet ji nuolat islenda kaip yla is maiso.