Sveikos
Aš šiuo metu vienišauju beveik visom prasmėm

bet kolkas didelės problemos tame neįžvelgiu. Aišku, būna visokių dienų, o juk lengvas pasiplepėjimas visuomet pakelia nuotaiką (jau nekalbu, kai norisi kam pasiguost, išsikalbėt ar išeiti papramogauti)
Betgi, mano manymu, visos draugystės savo laiku. Žaviuosi tais žmonėmis, kurie sugeba draugauti visą gyvenimą nuo darželio laikų. Bet, pvz, aš taip negaliu. Galima susitikus klasioką paklausti kaip sekasi ar išgerti arbatos su kursioke ar sena gera drauge, bet jei nėra bendrų interesų ir akivaizdu, kad gyvenam labai skirtingai, tuo viskas ir pasibaigs. O bandyt "daryt" draugystę - beprasmiška, veidmainiška ir labai vargina.
Bet daug kas priklauso nuo žmogaus ir jo draugystės supratimo...

O mano patarimas visoms (tiek ir sau pačiai) - nesigręžioti į praeitį, buvusius santykius ir, iš vis, savo nuotaikos ar laisvalaikio kokybės nesieti su kitais žmonėmis

Juk ir vienai galima puikiai praleisti laiką, kartais net kurkas turiningiau išnaudoti tiek laiką tiek galimybes
O bendraminčių surasti ir užmegzti naujas draugystes, manau, puikiai galima būreliuose, kursuose, sporto klube ir visur kur buriasi žmonis bendru tikslu

Net ir čia...
