Ginčai su tėvais

**Jugilee** 2011 Sausio 25, 14:44, Atsakymo numeris: #67485

Vis pratrųkstu ginčidamasi su tėvais. Man 26 metai, turiu bendrametį draugą. Kol kas gyvename pas mano tėvus,, bet jaučiu, kad jo jausmus man neigiamai veikia mano ginčiai su tėvais. Svarstau tėvams parašyti laišką, bet nežinau ar verta ir kaip jie reaguos po tokio laiško. Laukiu Jūsų kaip nešališkų žiūrovų patarimo. Iš anksto dėkoju Jums. PS Mes su draugu susipažinome šioje svetainėje prieš pusę metų ir iki šiol esam kartu. Tikiuosi man pavyks išspręsti ginčus su tėvais ir išsaugoti mūsų gražią draugystę.

Laiškas:

Sveiki, tėvai.

Noriu gyventi kartu ir nesipykti, bet tai be galo sunku, kai po stogu gyvena skirtingų kartų ir skirtingų charakteriu žmonės. Todėl stengiuosi analizuoti ir paaiškinti barnių priežastis bei pasiūlyti galimus sprendimo būdus:

Aš esu nebe mažas vaikas, kad mane mokytumėte. Patys auklėjote, kad bučiau savarankiška, kad viską daryčiau geriausiai. Žeminote dėl mažesnio pažymio ar prasčiau padaryto darbo, todėl dabar nereikia stebėtis, kad jautriai reaguoju į nepelnytą kritiką. Pažiūrėkite patys į save, ir jūs jos nemėgstate. NEMOKYKIT MANĘS GYVENTI. Kai man reikės patarimo, aš tikrai paklausiu. Aš ir paklausiu, kai nežinau, bet kai man jo nereikia, tai kam jį kišti? NEMORALIZUOKIT TEN, KUR NEPRAŠAU. Kai aš sulaukiu man nepatinkančių ir nemalonių replikų, aš pakeliu balsą. . Galbūt taip aš parodau, kad kažkoks Jūsų elgesys man nepatinka ir mane skaudina. O tai darau tam, kad pastebėtumėte mano nemalonias emocijas ir taip nebesielgtumėte. NEDARYKIT MANĘS PAŠAIPOS OBJEKTU.

Jeigu Jūs rodysite man pagarbą ir nesielgsite tokiais būdais, kurie mane skaudina ir yra man nemalonūs, tada ir iš mano pusės sulauksite pagarbos ir nepakelto tono.

Žinau, kad neesu ideali dukra, esu tokia, kokia esu.

Reklama

Šiaip dažniausiai tėvai būna teisūs, bet tai paaiškėja tik po kiek laiko, kai jau reikia graužti nagus ir kelio atgal jau nebėra.

Klausimas - kodel zmonems, kuriems jau po 26 metus reikia gyventi kartu su tevais?
Isvis-jeigu tave tevai islaiko, tuomet jie ir mokys kaip gyventi. Iseitis-susirasti savo busta ir kurti santykius.
Ir dar-ne laiskus su pamokslais siusti, o padekoti uz tai, kad isvis i manus prieme drauga-net ne vyra!

Jugilee rašė:Vis pratrųkstu ginčidamasi su tėvais. Man 26 metai, turiu bendrametį draugą. Kol kas gyvename pas mano tėvus,, bet jaučiu, kad jo jausmus man neigiamai veikia mano ginčiai su tėvais. Svarstau tėvams parašyti laišką, bet nežinau ar verta ir kaip jie reaguos po tokio laiško. Laukiu Jūsų kaip nešališkų žiūrovų patarimo. Iš anksto dėkoju Jums. PS Mes su draugu susipažinome šioje svetainėje prieš pusę metų ir iki šiol esam kartu. Tikiuosi man pavyks išspręsti ginčus su tėvais ir išsaugoti mūsų gražią draugystę.

Laiškas:

Sveiki, tėvai.

Noriu gyventi kartu ir nesipykti, bet tai be galo sunku, kai po stogu gyvena skirtingų kartų ir skirtingų charakteriu žmonės. Todėl stengiuosi analizuoti ir paaiškinti barnių priežastis bei pasiūlyti galimus sprendimo būdus:

Aš esu nebe mažas vaikas, kad mane mokytumėte. Patys auklėjote, kad bučiau savarankiška, kad viską daryčiau geriausiai. Žeminote dėl mažesnio pažymio ar prasčiau padaryto darbo, todėl dabar nereikia stebėtis, kad jautriai reaguoju į nepelnytą kritiką. Pažiūrėkite patys į save, ir jūs jos nemėgstate. NEMOKYKIT MANĘS GYVENTI. Kai man reikės patarimo, aš tikrai paklausiu. Aš ir paklausiu, kai nežinau, bet kai man jo nereikia, tai kam jį kišti? NEMORALIZUOKIT TEN, KUR NEPRAŠAU. Kai aš sulaukiu man nepatinkančių ir nemalonių replikų, aš pakeliu balsą. . Galbūt taip aš parodau, kad kažkoks Jūsų elgesys man nepatinka ir mane skaudina. O tai darau tam, kad pastebėtumėte mano nemalonias emocijas ir taip nebesielgtumėte. NEDARYKIT MANĘS PAŠAIPOS OBJEKTU.

Jeigu Jūs rodysite man pagarbą ir nesielgsite tokiais būdais, kurie mane skaudina ir yra man nemalonūs, tada ir iš mano pusės sulauksite pagarbos ir nepakelto tono.

Žinau, kad neesu ideali dukra, esu tokia, kokia esu.

Gyventi reiktu atskirai nuo tevu. Laiska siusciau betkuriuo atveju.

Aštonioliką metų ir ate tėvams reiktų pasakyti, jei norime būti normalia šalimi. Vaikai eina į mokyklą iki 18 metų tam, kad žmonėmis taptų ir išmoktų, mokėtų savarankiškai gyventi po 18 metų, o ne tam, kad iki pensijos tėvams ant sprando sėdėtų. Tai kam tada mokytis arba aukšąjį mokslą baigti ir nieko negebėti - toliau durnių volioti? Mokykloje reikia mokytis - toks yra vaikų darbas, pareiga ir atsakomybė.

Manau gerai, kad rašai tėvams laišką. Bet jame daug kaltinimų.

"Žeminote dėl mažesnio pažymio ar prasčiau padaryto darbo, todėl dabar nereikia stebėtis, kad jautriai reaguoju į nepelnytą kritiką. Pažiūrėkite patys į save, ir jūs jos nemėgstate."
Siūlyčiau rašyti taip, kad būtų daugiau meilės.

Pvz., "Aš jaučiuosi taip ir anaip", bet ne "jūs tokie ir anokie..." Pagalvok. Tėvai elgėsi taip kaip sugebėjo ar mokėjo tuo metu, ir tikiu kad iš meilės ir siekdami tau gero (nors gal ne visada teisingai).

Atvirumas padeda kurti santykius, išsakymas jausmų - neuždaro ir neatskiria nuo aplinkinių. Sėkmės.

TIPISHKAS infantilo poelgis - sedi ant kitu sprando, ir dar nepatenkinti... Shiukshle esi.

Tokio amžiaus žmonės turi gyventi atskirai nuo tėvų. Vienareikšmiškai. Patys būti atsakingi už savo gyvenimą, finansus, buitį ir patys vieni kurti santykius. Susipykdami, susitaikydami, bet patys savarankiškai.
Nes kad ir kokio amžiaus būtų vaikai, tėvams jie visada liks vaikais, jie visada norės pamokyti, apsaugoti ar užbėgti kokiam blogiui už akių.
Kita vertus - savo namuose jie yra šeimininkai ir turi teisę nustatyti savo tvarką.
O kai išeisi gyventi ant savo kailio, tau atsiras kitų rūpesčių ir dabartinės ,,problemos'' su tėvais gali tapti visai nebe problemomis.
O tėvai, matydami, kaip puikiai pati tvarkaisi, tave ims gerbti, bus ramūs ir nebesikiš į tavo gyvenimą.
Pagaliau turėsi progą daug geriau pažinti savo draugą.

Jugilee rašė:1. ...Man 26 metai, turiu bendrametį draugą. Kol kas gyvename pas mano tėvus...
2. ...Aš esu nebe mažas vaikas, kad mane mokytumėte. Patys auklėjote, kad bučiau savarankiška...

Pirmas punktas su antru NIEKAIP nedera. Autore arba durna, arba mazhvaike...

Taip, gal ir deretu jau gyventi atskirai nuo tevu. Bet visgi reiketu isiklausyti i autores skundus. Jei gyvenama po tevu stogu tai juk nereiskia jog jie turi teise kistis i merginos gyvenima. Zinoma, mes tiksliai nezinome del ko tie pykciai vyksta, bet jei kazkas gyvena po tavo stogu , tai nesuteikia tau teises negerbti to zmogaus . Jei mergina apsigyvens pas vaikina, ar tai jam suteiks teise zeminti ja? Manau , kad ne. Visi siulo tik iseiti gyventi kitur. Tai yra, fiziskai atitolti nuo tevu ir taip spresti sia problema. Bet juk buna atveju kai tevai vistiek atvaziuoja ar skambineja ir nori reguliuoti vaiku gyvenimus. Tevai turi ismokti emociskai paleisti savo vaikus, ir leisti savarankiskai mokytis gyvenimo pamoku, ko autore ir noretu. Cia didziausia problema ne tai, kad autore gyvena su tevais o tai, kad tevai neziuri i ja kaip i suaugusi zmogu.