butent kazkas konkreciai kamuoja...butent ta problema ir reikia sprest...manau zmogus yra sutvertas buti laimingas...tiesiog laikinai pasimeta savyje;)...

Nera padeties be iseities...

Miela ašarėle,
Tikrai puikiai tave suprantu,turiu daug patirties toje srityje. Man ši liga ne vienerius metus, nors aplinkiniai to net neįtaria ir nemanau,kad būtina visiems tai skelbti. Išlipti iš tos duobės -
kiekvienam yra skirtingas būdas. Vieniems užtenka tiesiog pokalbių su psichologais, kitiems reikia ilgo medikamentinio gydymo. Būtent man visiškai netiko pokalbiai su psichologais,nes puikiai supratau kad jie mano problemų neišspręs. Todėl pati pasiprašiau,kad skirtų antidepresantus.Juos vartoju jau antrus metus ir jaučiuosi geriau. Tiesiog esu įsitikinusi,kad niekas kitas man nepadės,tik aš pati. Būna ir labai sunku,kai guli ir žiūri tik į lubas,bet bandau suimti save į rankas. Iš tiesų reikia ieškoti srities ir pomėgių,kur galėtumėte save realizuoti.Jei esate visai viena,tokioje būsenoje neieškokite antros pusės,nes gali jūsų išsigąsti. Bet kai pasijusite kažkiek geriau- tuomet bandykite, susižavėjimas ar įsimylėjimas tikrai gydo šią ligą. Manyčiau jei jums diagnozavo ligą, tai turėjo skirti ir gydymą. Beje šios ligos gydymas labai ilgas ir gydymo poveikis pasijaus ne iš karto. Ir neišsigąskite šios ligos pavadinimo, šiais intensyvaus gyvenimo laikais daug žmonių tuo serga,tik kitiems nesiafišuoja.
Dar vienas svarbus patarimas - nustokite savęs gailėtis !
Reikia parinkti jums tinkamą gydymą, pačiai susiimti,nustoti savęs gailėtis ir verkti ir tikrai su laiku viskas praeis.
Linkiu aš jums stiprybės ir dar kartą stiprybės ! Turite nepasiduoti !

Man kažkas tokio truko daugiau nei pusmetį. Nedideliam miestelyje gyvenu, tad važinėt pas psichologą kažkur užmiestin nebuvo galimybės, visgi reikia dirbti, o pas savo gydytoją kreiptis tiesiog negalėjau (ji kartu ir mano direktorė, o aš jos finansus tvarkau...), tad pati kapsčiausi.. man padėjo sapnų analizavimas.. toks gilesnis.. internete buvau tada susiradusi forumą, kuriame man aiškino ką sapnuoju...ką man sako mano pasamonė ir po truputį išsikapsčiau... o būdavo, kad čia nuotaika super, čia kas pasako kažką visai nekalto ir žliumbiu... arba sėdžiu ir iš niekur nieko apsižliumbiu.. darbe dar kažkaip tvardytis išeidavo (kol kiti darbuotojai buvo), o namie nebais...

Paprasta tiesa: jei negali isspresti problemos, reik pakeisti poziuri. tiesa , tai sunku, bet rezultatai stulbinantys.

Oi, kur cia toks forumas, labai idomu? Lietuviskas?

Taip, lietuviškas... paskui jis pakeitė kryptį savo ir aš iš jo išėjau :) Man pasisekė, kad kaip tik buvau išėjimo iš savo būsenos kelyje ir pagrindinius sapnų simbolius supratau :)

nera padeties be iseities...siandien problemos dideles,rytoj vienu laipteliu mazesnes,nes jas anksciau ar veliau pradedi suprasti ir priimti kitaip...i ta taska tarkim depresija gali paziureti is n kampu...tad pasirenki kuris tau patraukliausias ir vuolia...;)

Paskaičiusi jūsų visų komentarus, supratau, kad nė vienas nesate susidūręs su sunkesne depresijos forma. Tuomet psichiatrai, vaistai, psichoterapija tampa nebe pasirinkimo klausimu, o būtinybe.
O Ašarėlei dar priedo ir nervinis išsekimas. Teko man šalia turėti žmogų su tokia diagnoze. Ir tai jau nėra tiesiog liūdesys... Būna daug blogiau. Žmogus negali miegoti, valgyti, kyla panikos priepuoliai, kartais net iki psichozės...
Todėl Ašarėlei linkiu pakliūti pas tikrai gerus specialistus, kurie galės iš tiesų padėti. Jei reikės kontaktų, duosiu savo el.pašto adresą ir susirašysim.
Ir dar vienas patarimas. Nesibaidyk psichiatrinių ligoninių ;) Ten šiais laikais visai neblogai. Aišku, vėlgi priklauso, kokia ligoninė ir kokie daktarai. Bet gydosi tose ligoninėse tikrai ne vien bepročiai, daug žmonių ten su depresiniais sutrikimais.

O kai galva prašviesės ir palengvės, pasinaudok šioje temoje parašytais patarimais ;) Jei nekeisi nieko, kad pašalintum depresijos priežastis, ji gali sugrįžti.

Po skyrybų su vaikinu išgyvenau depresiją. Nieko nesinorėjo, iš namų beveik neišeidavau, prisidariau skolų universitete. Psichiatras skyrė antidepresantų. Nežinau, ar jie daugiau padėjo, ar tiesiog laikas apgydė žaizdas, bet dabar gyvenu normalų gyvenimą be depresijos :)